D

KOPLYTSTULPIAI NUNEŠA PIRAMIDES!

Penktas skyrius

Kojytės ir rankytės

"Bet ministrės pirmininkės pasiūlymas netapo kūnu"
LNK televizijos žinios

“Kai Jėzus baigė tas kalbas, minia stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.”
Naujasis testamentas

„Tiktai antram aukšte mes būtumėm laimingi“
Pedagogės Jolitos Petkevičienės paskaitą apie odos priežiūrą.

„Dabar tokie abu, kad gėda mus nušauti“
Marcelijus Martinaitis “Atmintys”

"Ploni genijaus, arba pasipūtėlio pirštai"
Jolita Petkevičienė “Aistringasis Tango”

"Ir šoko ir šoko ir šoko ir šoko. Jezau, sakau jam, gal tu knygelę kokią paskaityk."
Dešimtukininkas koncerte

"ĮSTATYMAI:
1.Visados praleisk žmogų su smuiko dėklu.
2.Visados uždek orkaitę, vienoje rankoje laikydamas bent nedidelį gabalėlį faršo."

Jis išėjo į sceną pasirengęs kruvinai kovai (o gal turėčiau sakyti: visiškai nepasirengęs, visas sustingęs iš siaubo), priešais margastriukę minią, pakvėpavo į mikrofoną ir žvilgtelėjęs į mikrofono bei minios kompoziciją pradėjo:
- Labas. Pragaras.(angliškai tai skambėtų "Hello. Hell." Tarp "labas " ir "pragaras" ilgoka pauzė").
O jo veidas buvo rimtas rimtas, kad kiek, ir atodytų tuoj suvalgys kokį kirmį.
Turbūt taip seniai bandžiau susikaupti šiai serialo daliai, kad dabar nesuprantate, kas čia toks kur išėjo. Bet supraskit, man sunku susikaupti, kai vis skambina ir skambina telefonu. O išėjo čia Kaubojus Džo. Pagaliau jis, niekšas, išėjo ir apgins Lietuvos garbę Egipto sąskaita. Pagaliau rūpintojėliai savo smailom alkūnėm sugrūs sfinksus gilyn į smėlį, pagaliau koplytstulpiams išdygs dvi kojytės dvi rankytės ir jie nuneš piramides.
Jūs tik įsivaizduokit, saulutė kepina baisiai, tūkstančiai, šiaip jau rudų, egiptiečių stovi su spalvotomis striukėmis. Kodėl jie taip kvailai elgiasi? Jie nori, kad jų ryškios striukės, agresyviai nuteiktų stilingus, griežto kirpimo kostiumais apsitaisiusius oratorius. Minia galvoja, kad šis pigus lenkiškas triukas, pavadinimu "kurtka red", įplieks įpatingai aršų ir kruviną ginčą, tarp mūsų Mielojo Kaubojaus toreodoro Džo ir jo konkurento buliaus Muhamedo 3000. Šitoje vietoje teks nutraukti suplukusį esamąjį laiką ir šį tą papasakoti apie Muhamedą 3000. Vis tik tai gana svarbu, taip, mano prisiekęs smaugly?
Muhamedas 3000 gavo savo vardą ne šiap sau (ne taip kaip mes).Jis gimė Al Khajirat mieste, pietiniame rajone, kur be jo jau gyveno 2999 maži, dideli, seni ir jauni Muhamedai. Taigi motina, visad mėgusi kantri stilių bei skaičius, trenkė savo akinius į grindis, ir tyliai gyvatiškai sušnypštė, kad jos Muhamedas bus ne toks kaip visi (Muhamedai). Jos Muhamedas bus Muhamedas 3000. Na, o mažasis Muhamedas labiau mėgo būti vadinamas tiesiog 3000.

Aš tikrai žadėjau šiandien pabaigti šį tekstą, bet man kažkaip negera ant širdies baisiai, dar kokią kvailystę iškrėsiu su knygos galu. Ne, ne. Geriau baigsiu rytoj.

Muhamedai 3000, Muhamedai 3000, ką tu su manim darai? Tęsiam.

Muhamedas buvo giliai religingas, kaip ir visi Muhamedai. Plius jisai buvo stropus mokinys, jis buvo toks stropus, toks stropus, kad žiūrėdamas į jo pažymių knygelę žmogus (ir gyvūnėlis) negalėdavo nuspręsti kurios disciplinos mažąjam Muhamedui 3000 prie širdies, kurios ne, kam jis gabus o kur grynas išsigimėlis,netikęs padauža. Visgi, šitaip stropiai besimokydamas Muhamedas sau pasiliko absoliučią teise į autonomiją apsprendžiant savo ateitį, Jis pasirinko studijuoti, egiptologiją, archeologiją, istoriją ir chemiją ir likusius metus, iki didžiosios diskusijos, aiškinantis Lietuvos bei Egipto kultūrinius svorius, viskas sekėsi nuosekliai ir nuobodžiai gerai(aišku kalbame apie per daug vertinamus rezultatus, jo vidinių kataklizmų istorija kur kas dramatiškesnė , išties, verta romano pavadinimu “Muhamedo 3000 gyvenimas dramatiškesnis už Kaubojaus Džo gyvenimą” ). Muhamedas mėgo moteris ir išgerti kažkokio ugninio skysčio, o tai, akivaizdu, apie jį mažai pasako,bet nenorime, daryti plačios interpretacijos pagal skurdžius jo bylos duomenis. Byloje dar rašoma, kad taip jau sutapo, jog Muhamedas 3000 labai vertina rusų genijus iš “Č” raidės (paminėti Čechovas su Čeikovskiu), bei, kad jaučiasi moraliai tvirtas dėl egiptietiško paveldo vertės, pliusss kukliai manosi esąs vienas iš nedaugelio pajėgiančių, aukščiau minėtąjį paveldą, nešti, ir, o varge, skleisti. Tapo laureatu keliose regioninėse diskusijose Egipto tema, retai išsiskiria su savo itališku baltu kostiumu, bei senu bjauriu permatomu turbanu.
Kaubojui Džo Muhamedo 3000 byla į nagus pateko likus kelioms dienoms iki didžiosios diskusijos(nuo šiol vadinsime arba D diskusija, arba dar kaip nors, autorius negali nuolat savęs kankinti aiškindamas apie ką mes čia šnekam). Taigi, perskaitęs Mugamedžio bylę kelioliką kartų, skiemenuodamas ir varvindamas nervingus prakaito snarglius ant puslapių, Kaubojus Džo nejuokais sunerimo. Tiesa, jo paties biografija skambėjo be galo ekscentriškai, o tokie tvarkingi ir protingi žmonės, kaip Muhamedas 3000, visą laiką prisibijo ekscentrikų. Juk žiūrėdami iš savo akiduobių jie visą beprotišką biografiją suvokia, kaip labai suktą ir neperprantamą apgalvotų, sėkmingų įvykių virtinę, o ne kaip pakrikusio žmogelio lakstymą žaliaisiais klaidžiaisiais labirintais tuda siuda.
Bet grįžkime prie kaubojaus Džo ir Muhamedo 3000 D diskusijos. Manau, supratote, jog abu gražuoliai et gudruoliai buvo kaip reikiant pridėję į kelnaites iš baisios baimės priešininkui.
Ko gero Mažylio Džeko gerbėjų klubas baisiai jaudinasi, kurgi dingo šis išties mielas išties mažas žmogus?
Raportuoju, kapitone,
Šiuo metu Mažyliui Džekui iš už jūrų marių karinis laivynas pargabena žilagalvį baobabą, iš kurio šis nedidukas Džekas turės visos minios akivaizdoje išskabtuoti nuogą rytų Europos bruožų turinčią damą, bikinio zonas, margindamas tautiniais raštais. Įdomu , kad Džekas ne per labiausiai jaudinosi. Jis kaip visada nujautė, kad jo dalyvavimas diskusijoje yra nebūtinas, bet laukiamas ir, kad jis neneš nei gramo visos Egipto paniekos skirtos Lietuvai. Mažylis Džekas žinojo, kad jo įtaka D diskusijos baigčiai minimali,o kartu ir lengva kaip švelnus pūkelis(ar žinai?). Jis reikalingas tik įaudrinti prasčiausiai minios daliai, bei tam, kad laikraščiai skelbdami tokį didelį įvykį, turėtį analogiško dydžio iliustraciją ( nuogą medinę baobabinę bobą aut. Past.).
Skaitytojai, praėjo dar keletas šimtų metų ir štai aš jau noriu, kad jūsų akys paglostytų mano tekstą, kad jūsų pirštai pakasytų mano kailinį paausį.
Taigi štai mes ant scenos, štai mes čia. Pirma užduotis mūsų pašnekovams buvo duota interneto vartotojų (tokia glaudi kaimo bendruomenė): papasakoti pirmą į galvą šovusį gražų įvykį, geografiškai vykusį savo šalyje. Ponai greit sumetė vas ki či - pirmasis pasakos Muhamedas 3000. Vos tik jis pradėjo, iškart sužvango Mažylio Džeko skobimo bei obliavimo įnagiai. Štai Muhamedo 3000 pasakojimas:
- Buvo karšta diena, ir aš su pižama, bei tazu vandens sėdėjau susirietęs, įsirausęs į smėlį, stebėdamas išsilydžiusį orą, ir plėvesuojančias haliucinacijas, šnarančias šen bei ten dykumos horizotuose. Nugarą buvau atsukęs Tutanchamono kapui, nes kurį laiką norėjau, kad protas būtų tuščias, kokį tuščią jį padaro tik vaizdas iš dviejų plokštumų, mėlynojo dangaus ir geltonųjų smėlynų. Štai dešinėje oras išsigaubė, nusispalvino ir pavirto keliais jodinamais kupranugariais. Raiteliai mane pamatė ir ėmė džiugiai moti, tviskėdami auksu, kurį joms sunešė, ko gera, visos pasaulio šarkos. Auksiniais ilgais pavadėliais raiteliai vedėsi tris beždžiones, kurios dantyse nešėsi po auksinį bananą. Džiūgaudamas savo galvos galimybėmis, kaip smulkiai, kaip detaliai ji geba kurti puikiausią cirką, aš nusisukau nuo haliucinacijos ir įsistebeilijau į piramidę. Nieko nelaukdamas ėmiau ropštis į šį enciklopedinį stebuklą, bet dar neužsilipęs iki pusės pajutau jog pristigau kvapo, ir apžvelgiau peizažą. Toks pasiutys mane apėmė aukštybėse, šviečiant tai saulei galiūnei, žvelgiant į likusią piramidės dalį, į viršūnėje pasilikusią intrigą, ir į tas smėlio smiltis, su kuriomis kišenėse gyvena visi egiptiečiai, kurias randa savo odos raukšlėse, kurias nupučia nuo savo torto, prieš tai sugalvoję norą, ant kurių neretas miega, ir, pramogos dėlei, ritasi nuo smėlio kalvų. Štai ką aš labiau jaučiau nei formulavau stovėdamas ant tos piramidės, ir nieko daugiau nepasakosiu, kad matytumėt mane teleportavusį iš ano pasakojimo ant šios scenos.
Minia babajų pažviegė ir paplojo, keli nusibraukė ašarą, maždaug trečdalis patikrino smėlį savo kišenėse, beveik visi pajuto solidarumą, kaip, kad apsėstieji velniai junta šnekant partijos galvai. Bet sutikite, kad slaptas smėlio pakrapštymas savo kišenėje yra gražesnis pritarimas žmogui, negu rankos purtymas, žando bučiavimas ir nuoširdus tyras baisus pagyrimas. Štai čia filmavimo kameros ir tamsiosios akys (aliuzija į dainą „Tūkstančiai kavos pupelių sužiuro į mane...“aut.past.) pakrypo į Kaubojų Džo, kuris piršto galu palietė mikrofoną, kaip ausį, kuriai tuoj papasakos tai.
Tai štai:
- Štai sėdžiu aš savo verandoje, gegužio pradžia, medžiai susprogę žaliai ir baltai, tikri fejerverkai. Aš valgau rūkytą dešrą. Sėdžiu aš, šalia sėdi trys griežinėliai dešros, tokie panašūs į kazino žetonus, tokie intriguojantys lošėją/apsirijėlį. Štai paimu aš tą ploniausią griežinėlį ir žvelgiu pro jį, pro skaniausią vitražą, į mažą saulutę. Galvoje man iškyla Renata Litvinova. Galvoju aš, kokia puiki toji Renata, kaip jinai kalba, tarsi jos sakiniai, kurie dar truputį laikosi pokalbio temos, tuoj atsiplėš nuo bet kokios prasminės priklausomybės ir pakils suplasnos, taps pavieniais ilgais žodžiais, galų gale garsais, naudojamais tik tam, kad niekur nedingtų murkiamasis garsas, sklindantis iš Renatos burnos. Lygiai kaip jos vaikščiojimas, valgymas, tvarkymasis, rengimasis yra tik pretekstas nuolatos publikai atsukti vis kitą žaižaruojančią deimanto briauną. Argi ne smagu valgant dešrą mąstyti apie Renatą? Be galo smagu. Čia dar iš kambario išlindo Mažasis Mažylis Džekas ir sako man: „ Kas gi toji Renata Litvinova, jinai rusė, ar kaip?“.Rusė..- atsakau.
Aš žinau, kad eisiu į parduotuvę kur nusipirksiu pieniškų dešrelių, žinau, kad grįšiu, kad kepsiu jas keptuvėje. Žinau, kad turiu tam pinigų ir, kad turiu su kuo kartu pietauti. Na ir, tiesą sakant, viskas.
- Kaubojau Džo, jūs čia apie Lietuvą, o gal visgi apie Lenkiją, a?
- Muhamedai 3000, ar man reikėjo perkelti veiksmo vietą į kryžių kalną, kad tau pasidarytų aiškiau? Atleisk, tačiau nežadu žavėtis tolima lietuviško koplytstulpio viršūne,nei į ją ropštis, tu galėjai nujausti, kad didelių mąstelių aš kovoje nenaudosiu. Ir tepadeda man senasis kolibris Uicilopočtlis.
- Na na.Tuo mes ir skiriamės, Kaubojau Džo, ar ne? Tuo tarpu kai tu kreipiesi pagalbos į Uicilopočtlį už mano nugaros slepiasi Kecalkoatlis.
- Mielasis 3000, šitaip širsdami mes ko gero dar imsime vienas kitą gąsdinti Miktlantekutliu ir užuot apsprendę Lietuvos ir Egipto sąntykius vis suksimės aplink problemą kaip pikti tornadai, spjaudydamiesi maivymosi siera. Tegul visi senieji Tlalokaltekutliai su Viclipucliais dabar ilsisi ramybėje, o mes grįžkime prie mūsų švelnios melodingos diskusijos.
- Džo, galiu tave vadinti Džo?
- Ne, geriau nereikia.
- Kaubojau Džo, tu tiką gavai nemažai taškų, už šitą visiškai paprastą vulgarų triuką- kelio kvailiui davimą ir mielaširdingą susitaikymą. Smagu yra tai, kad man nelabai rūpi kas ir kaip mane kvailina, užmojo būti mielesniu publikai išminčiu kalėdų senoliu , aš neturiu. O dabar paprašysiu antros diskusijos užduoties.
Štai išeina Stora (kaip manot, kai moterims pasako, kad jos rubensiškų formų, jos mažiau įsižeidžia?). Stora lėtai ritasi per sceną su vokeliu rankutėje. Ji grėsmingai artėja prie mikrofono, nei kiek nesijaudina. Ji apglėbia mikrofoną kaip Elvis, atidaro vokelį ir skaito:
- Antroji užduotis: palyginti mumifikavimą bei virvelinę keramiką diskusijos būdu.Duodamos dvi minutės.
- Na na Kaubojau Džo, padarykite man malonumą ir pasisakykite mumifikavimo tema.
- Na aš pasisakysiu.Cituoju.- išsitraukia lapelį ir skaito - „Egiptiečiai buvo senovinė baltaodžių gentis. Jie gyveno Afrikos šiaurėje. Afrika, kaip žinoma, yra didžiausias rytų pusrutulio žemynas. Egiptiečiai mus šiandien nepaprastai domina dėl įvairių priežasčių. Šių dienų mokslas vis dar nepajėgia išaiškinti, iš ko buvo gaminamas paslaptingas tepalas, kurį egiptiečiai naudodavo balzamuodami numirėlius, kurių veidai per daugybę šimtmečių išsilaikydavo nesupuvę. Ši įdomi mįslė tebėra rimtas iššūkis šiuolaikiniam , mūsų dvidešmtojo amžiaus mokslui. Gerbiamas pone Spenseri! Tai viskas ką aš žinau apie egiptiečius. Mane jie ne itin domina, nors jūs ir labai įdomiai apie juos pasakojate“.
- Žavinga, bet taip mes niekur nenueisime.- Muhamedas šypsojosi, bet tuoj pat sustingo kai Kaubojus ėmė kinkuoti galva ir pašaipiai murmėti „Niekur nenueisime niekur nenueisime..“. Kaubojus Džo iš švarko išsitraukė „Mini enciklopediją mėgėjams“ ir vėl pradėjo skaityti teisuolišku balsu čia pat vis labiau niaukiantis Muhamedui 3000:
-„Balzamavimas: Jei turite balzamuotiną kūną, visų pirmiausia nugabenkite jį į balzamavimo palapinę. Nedelsdami ištrinkite lavoną kvapiaisiais palmių aliejais, bei nuprauskite Nilo vandeniu. Prapjaukite kairįjį šoną ir pašalinkite daugumą vidinių organų. Labai svarbu pašalinti vidaus organus, nes jie pirmieji pradeda pūti. Nuplaukite kepenis plaučius skrandį bei žarnas ir įdedėkite į natrio karbonatą, kuris išdžiovins numirėlio organus. Širdį palikite kūne, nes ji yra protinių gabumų ir jausmų centras. Vdrug Žmogui širdis bus reikalinga ir pomirtiniame pasaulyje. Smegenis išraukite su ilgu kabliu per balzamuojamojo nosį. Tada kūną padenkite ir pripildykite natrio karbonato. Visus balzamavimui panaudotus skudurus laidokite kartu su velioniu. Po keturiasdešimt dienų kūną vėl nuplaukite Nilo vandeniu ir padenkite kvapiaisiais palmių aliejais, kad numirėlio odelė būtų elastinga. Na štai, darbas baigtas!“ Na, Muhamedai 3000, norėčiau dabar iš tavęs išgirsti ką nors apie virvelinę keramiką.
- Aš tau pasakysiu apie virvelinę keramiką. Aš norėčiau tau trenkti, bet aš tau papasakosiu apie virvelinę keramiką. Įsidėmėk , kad bent jau ketinimai mano buvo šaunūs. Atsiprašau, kad pasakodamas apsieisiu be nesamonių, turbūt mano patrauklumas galutinai išblės.
Na viskas viskas, virvelinė keramika.
Virvelinė keramika.
Virvelinė keramikėlė.
Vienintelis man išoriškai panašus dalykas tarp virvelinės keramikos ir balzamavimo, tai yra vyniojimas. Vynioji numirėlį į skudurą, kad gautum mumiją, vynioji molinę virvę, kad gautum puodą. Šios temos nėra labai jau lygintinos, bet stambioji ledi turbūt iš viso nežinojo ko mes čia susirinkome, tad klausė drąsiai ir įžūliai. Na, kadangi Kaubojus Džo parodė gražų pavyzdį ir papasakojo mums šį tą mielo apie balzamavimą, aš laikau savo pareiga pateikti pikantiškų detalių apie virvelinę keramiką. Tris dienas praleidau knisdamas biblioteką...- čia Stora įsivilko į sceną ir pagrasino, kad liko 15 sekundžių baigti antrai užduočiai – velniai nematė, klausykit, padaužos! Legendos byloja, kad senovėje, Lietuvos žemėse gyveno neapsakomai siaubinga žmogėdrų gentis užsiiminėjusi puodų žiedimu. Puodų jai reikėdavę virti karo belaisviams. Būtent iš šios genties kilo puikioji virvelinė keramika, tad užuot ja beatodairiškai žavėjęsi...
-Laikas!- Stora įsakmiai suplojo drėgnais delnais. - Muhamedas 3000 pasižiūrėjo į Kaubojų Džo, švelniai besišypsantį, 3000 suprato, kad ši užduotis, deja, buvo Kaubojaus Džo benefisas.
„ Liūdna“- pagalvojo Muhamedas 3000. Bet tylėjo kaip užčiaupta burna.
Staiga abudu pašnekovai atsisuko pamatę per sceną letenančius japoną su vertėju.
Japonas atrodė šlykščiai, o apie vertėją nėra prasmės pasakoti. Štai ką jie pasakė stumdydamiesi prie mikrofono:
-Berniukai jūs labai įdomiai pasakojate, tačiau laiko stygius mus privertė grubiai diskusiją nutraukti.
Aš esu japonas. - Minia suūžė, mat pirmą kartą susidūrė su tokia egzotiška rase. - Atvykau į šią
neeilinę pilietinę akciją sužavėtas vieno iš dalyvių... - kartu su vertėju jie pasisuko į scenos pakraštį,
kur Mažylis Džekas, apsižergęs būsimą medinės moters galvą, švitriniu popieriumi dailino jos kaklo
duobutę. - Mažyli Džekai, likau sukrėstas išvydęs tave, pirmą kartą matau kitos rasės pilietį, kurio ūgis būtų identiškas manąjam! Mielasis, visa Japonija serga už Lietuvą vien dėl tavo žvitraus balto geltonodiško dydžio kūnelio! Tik pagalvok - vienas metras septyniolika centimetrų! Aš, kaip Japonijos atstovas ūgio klausimais, po konkurso tau iškilmingai įteiksiu marškinėlius su užrašu „I love Japan“, tikiuosi, kad branginsi šį vertingą prielankumo ženklą. Trečia užduotis - vaizdžiai nupasakoti savo šalies sostinę. – lyg tarp kitko pasakė japonas (o poto vertėjas) ir skubiai išturseno iš scenos, net kulnai mušosi į mažuosius užpakalius. Mažylis Džekas visas nukaitęs nuo dėmesio pertekliaus, kukliai pasiglostė galvą ir nusisuko dirbti, o Kaubojus Džo kartu su Muhamedu 3000 darniai paniekinamai prunkščiojo, mat jautėsi pamiršti ir apleisti. Galų gale susigrąžinę liaudies dėmesį jie įnirtingai puolė vaizdžiai pasakoti apie savo šalių sostines.
- Vilnius - saldžiai sumurkė Kaubojus Džo - septynkalvė pasaka Baltijos regione. Ar dar ne prieš porą mėnesių aš ėjau ilga Vilniaus gatve, rūšiuodamas vietines kavines į tas, į kurias niekada neisiu, tokias kuriose dažnai pasėdžiu, tokias kurių nesuprantu, tokias kuriose man uždrausta lankytis. Ar dar ne prieš porą mėnesių aš dainavau dainas parimęs į rudąjį vamzdį, žvelgdamas į rudąją upę? Argi seniai Mažylis Džekas prasmego pusnyje, bandydamas nueiti į maisto prekių parduotuvę? Neseniai.
Bet tai nesvarbu.
Vilnius, portatyvinė sostinė, auginanti stambiausius parazitinius sparnuočius visame senąjame žemyne. Varnos, balandžiai, antys kėkvieną dieną marširuoja piliečiams po kojomis, džiugindamos akį savo juokingomis eisenomis.
Vilniaus viešojo transporto vairuotojai neretai pirmiesiems savo dienos keleiviams įteikia po tulpę, sklinda kalbos, kad Kalvarijų - Žalgirio gatvių sankirtoje, sugedus autobusui numeris 5, vairuotojas prieš išlaipindamas keleivius vienai elegantiškai poniai padovanojo net 60 tulpių!
Vilnius - tai miestas, kuriam nereikalingos baltosios naktys. Galiu drąsiai paliudyti, kad jam visiškai nereikalingos baltosios naktys. Patikėkite manimi - vilniečiai yra pamišę ir be baltųjų naktų.
Vilnius savo pakraščiuose kėkvienais metais pastato namą, suprojektuotą remiantis atsitiktinai rastais vaikų piešiniais.
Vilniaus poetai kariasi tik pasipuošę.
Vilniaus katės ir šunys pešasi tik su pelėmis.
Vilniaus gražuoliai vaikšto siaurais raudonais kilimais nutiestais visose pagrindinėse gatvėse tarp šaligatvio ir dviračio takelio.
Vilniaus jaunimas dažnai stovi ir sustingęs žiūri į seimą.
Vilniaus pensininkus dažnai pamatysite skriejančius palei upę, gerinančius kraujotaką.
Ant žemės neretai galite pastebėti pralietą mėlyną vilniečių kraują.
Vilniaus senamiesčio peizažą puošia daugiau nei trisdešimt bažnyčių, bet ar girdėjote, kad septyniolikos bažnyčių stogai yra pagaminti iš gumos ir kilus stipriam vėjui, siūbuoja kaip patrakusios?
Vilniaus sutuoktiniai vaikšto skirtingose gatvės pusėse, bet nuolatos seka vienas kitą akimis.
Vilnius turi net keturis slaptus muziejus, įsikūrusius mikrorajonuose.
Vilniaus gatvės muzikantai paprašyti visada grąžina pinigus.
Vilniaus benamiai kartą per metus skutasi grožio salonuose už dyką.
Dviratininkai Vilniuje yra labai išsilavinę.
Vilniečiai turi prietarą, jog paglosčius Konstitucijos prospekto dangoraižį diena nenueis veltui.
Ant Sporto Rūmų stogo galite patekti tik turėdamas vaizduojamųjų menų bakalaurą.
Yra parašyta per keturis šimtus apsakymų apie Vilniaus katedrą.
Kai kuriuose Vilniaus lietvamzdžiuose yra įtaisyti gėrimų automatai – įmeti 2 litus ir atidunda alaus butelis.
Ir dabar, kai jau peršti akis, aš baigiu.
Kažkur, labai toli ir labai giliai pasigirdo dundesys. Minia nuščiuvo, bet greitai vėl susikaupė, nes laukė Muhamedo 3000 vaizdaus pasakojimo apie savo miestą.
Mes nežinome ar Muhamedas 3000 būtų kalbėjęs gražiau nei Kaubojus Džo.
Mat staiga
Horizonte
Pasirodė
Koplytstulpis.
Koplytstulpis buvo su dviem kojytėm ir dviem rankytėm. Jis buvo dvigubai didesnis už Tutanchamono piramidę. Lieknas ir grakštus jis pasilenkė prie piramidės, pakėlė ją nuo žemės ir nunešė.
Kaubojus Džo, Mažylis Džekas, Muhamedas 3000, Stora, japonas su vertėju, visa rudaodžių minia nualpo. Vėliau penkiasdešimt trys procentai šio įvikio liudininkų ilgesniam ar trumpesniam laikui pateko į psichiatrijos ligonines. Skubame paguosti - visi pagrindiniai herojai neišprotėjo, tik kuriam laikui prarado kalbos dovaną.
O ką veikė Jolanta? Jolanta sėdėjo „ant suolelio seno parko pakrašty“, susiglaudusi su įžimiuoju vagiu, „Gyvatės kumščio“ vadu ir tyliai šnekėjosi, net nenutuokdama apie sensacingą diskusijos baigtį.
O ką veikė Česlovas Gabalas? Česlovas Gabalas kramtė nagus. Česlovas Gabalas kramtė nagus ir ėjo iš proto, nesuprasdamas kodėl diskusijos transliacija staiga nutrūko.
O ką čia veikiu aš? Aš „palieku sporto salę tuščią“.

***

Ištikimajam skaitytojui ,ko gera, aišku, kad tai ką jis čia perskaitė buvo paprasčiausia prevencija, siekiant išsaugoti jo dvasinę ir psichinę ramybę, jei kartais pro šalį praeitų koks daiktas.